Skaičiuojant advento kalendoriaus dienas pagalvojau ,,kas man vaikystėje buvo Kalėdos“? Kalėdos man buvo ir yra viena ryškiausių švenčių, nustelbianti visas kitas šventes. Net nebūdavo svarbu ar Šv. Kalėdų rytą rasime dovanų po eglute. Džiaugsmą man keldavo mandarinų kvapas ir saldainiais. Juk taip kartais norisi jų prikimšti pilną pilvą ir iš džiaugsmo dejuoti, kad jau net akyse saldu darosi.

Vieną gruodžio vakarą gerdama arbatą pagalvojau, kad ne visiems tos Kalėdos būna saldžios ir džiugios. Juk ne visi vaikai Kalėdų ryta randa saldainių ar dovanų. O juk taip norisi, kad šventės nors mažu stebuklu aplankytų kuo daugiau namų.

Socialiniuose tinkluose paskelbiau trumpą žinutę su prašymu padovanoti vaikams saldainių. Tikėjausi, kad bent keletas žmonių atsilieps ir galėsiu saldžiomis dovanėlėmis nustebinti bent mažiausius vaikus. Į paskelbta žinutę žmonės sureagavo labai greitai. Net nesitikėjau tokio susidomėjimo. Žmonės saldainius perdavė savo namuose, darbovietėse, kiti siuntė paštu, ar atnešė į seniūnija. Rinkdama saldžias dovanėles sutikau labai daug nuostabių žmonių, patyriau smagių nuotykių ir pasisėmiau daug gerumo ir šilumos.

Saldainiai buvo išdalinti 60 Žeimelio ir Guostagalio sen., vaikų. Nors planuota buvo surinkti saldainių bent jau pusei tiek vaikų. Saldainiai nebuvo bendrai pasverti, bet jų tikrai buvo daugiau nei 70 kg.

Nors lauke nosis ir žandus žnaibė šaltukas, bet pamačius vaikų šypsenomis sklidiną veidų jūrą, visai šilta pasidarė. Tai buvo tikrasis stebuklas. Tiek daug vaikų šypsenų ir džiaugsmo nepamenu kada esu mačiusi.

Šis ,,mini projektas“ – daugiau nei saldainių dovanojimas. Įsitikinau, kiek daug yra vaikų, kuriems reikia dėmesio, gerumo, tikėjimo svajone ir Kalėdų stebuklu. Vienas svarbiausių saldainių dalinimo tikslų tapo – parodyti vaikams, kad tikėti Kalėdomis verta, kad yra gerų žmonių, kurie nori suteikti džiaugsmo jų šventiniam laikotarpiui.

Labai tikiuosi, kad ši maža akcija tas Kalėdinio laikotarpio tradicija mūsų Pakruojo raj.

Kelionė link šviesos bus prasminga tik tada, jei kelyje išmoksime rūpinis vieni kitais, ištiesti pagalbos ranką, jei palaipsniui suvoksime, kad didžiausias džiaugsmas ir prasmė yra duoti, o ne reikalauti sau. Linkiu niekada iš akių nepamesti to viltį dovanojančio šviesos šaltinio ir kasdienybėje būti atrama jus supantiems žmonėms.

,,Tas, kuris padėjo bent vienam vieninteliam žmogui, suvokė gyvenimo prasmę“ (Stafanas Cveiga).

Nuoširdžiai dėkoju kiekvienam, kad prisidėjo prie šios gražios akcijos. Ačiū už Jūsų gerumą.

 

 

Comments are disabled.