Viena emocijų, kuri lygiai taip pat yra neatsiejama nuo mūsų gyvenimo kaip ir visos kitos, yra pyktis. Tai daugiausiai dėmesio sulaukianti emocija. Taip yra dėl to, kad pykčio emocija siejasi su neigiama patirtimi, nemaloniais prisiminimais, nesmagiomis mintimis. Dažniausiai pyktį norime nuslopinti, norime nepamatyti, nejausti jo. Nuo mažens mums buvo sakoma: „Pykti – negražu“, „Fui, žiūrėk, piktas atrodai labai negražiai“ ir pan. Tai suformavo automatinę reakciją – negalime rodyti savo pykčio emocijos.

Kas tai yra pyktis? Kuomet mūsų kūnas pajaučia stresą (mylimo žmogaus nusižengimas, automobilių grūstis, kančia, neteisybė ir pan.) – mes supykstame. Svarbiausia yra išmokti tinkamai pykti, o ne nepykti visiškai. Pirmiausiai, supykus reikia palaukti, neskubėti imtis kažkokių veiksmų. Tokiu būdu yra sumažinamas pykčio fiziologinis sužadinimas. Galima skaičiuoti iki 10, įkvėpti-iškvėpti keletą kartų, išeiti pasivaikščioti į lauką. Kuomet pyktis yra aprimęs, galima spręsti iškilusią problemą.

Sekantis žingsnis, į ką reikia atkreipti dėmesį supykus, tai pasistengti nepykti dėl visų smulkmenų. Turime priimti tuos gyvenimo įvykius be pykčio, kurių mes patys negalime pakeisti, pvz., automobilių grūstis, lietus, kuomet suplanuota išvyka, nulūžęs bato kulniukas viduryje miesto ir pan.

Kas nutinka, kai mes nuslopiname pyktį, jo neišreikšdami? Bet kokiu atveju, kažkuriuo metu neišreikštas pyktis išlys. Dažniausiai tai būna pats netinkamiausias laikas. Kai tai nutinka, mes pykstame ant savęs, kad nesuvaldėme pykčio ir jis pasirodė pačiu netinkamiausiu laiku. Po to vėl nuslopiname pyktį jo neįsisąmonindami, iki kol vėl jis pasireiškia netinkamu laiku. Ir taip užsisukame pykčio rate, kurį tampa sunku sustabdyti. Yra labai svarbu pastebėti, kai jau atsiduriame šiame rate ir stengtis jį sustabdyti. Jei tampa per sunku tai padaryti – specialistai visuomet padės šioje situacijoje.

            Tėvų pareiga yra išmokyti vaikus tinkamai reikšti pyktį. Be jokios abejonės, pati geriausia mokymo priemonė – stebėjimas. Vaikai mokosi pykti, stebėdami savo tėvus, brolius, seseris. Kartais nutinka taip – nepavyko suvaldyti pykčio ir dėl to apšaukėme savo vaiką. Yra labai svarbu pakalbėti su savo vaiku apie tai: „Aš atsiprašau, kad tave apšaukiau. Šįkart man nepavyko suvaldyti savo pykčio. Sekantį kartą stengsiuos tinkamiau išreikšti pykčio emociją“. Tokiu būdu vaikui yra parodoma, kad visi galime klysti, tačiau svarbiausia – priimti savo klaidą ir sekantį kartą stengtis jos išvengti.

Knygelės, kurios padės tėveliams supažindinti savo vaikus su pykčio emocija:

 

Parengė psichologė Erika Navickienė, 2020 m. lapkričio mėn.

Comments are disabled.